Aisčiai. Kilm‪ė‬

Monografija, kuri skirta visiems, besidomintiems aisčių/vakarų baltų ankstyviausiąja istorija. Sekant Jordano legenda Vyslos žiotyse buvo apgyvendinti pirmųjų amžių po Kr. gotai. „Baltijos gotams“ archeologai davė Vielbarko kultūros vardą. Iš čia gotai turėjo patraukti į kelionę Juodosios jūros link, kol pasiekė tikrąją gotų istorijos areną „Skitijoje prie Meotidės“, tačiau, kaip rodo tyrimai, vienintelis šaltinis, kuriame pasakojama apie gotų šiaurinę kilmę, yra apie 551 metus surašyta Jordano „Getika“. Dalis dabartinių tyrinėtojų ją vertina skeptiškai ir netgi laiko grožiniu kūriniu, o gotų Amalių giminės šiaurinę kilmę suvokia tik kaip legendą, kurioje nėra istorinės tiesos. Antikos autoriai, kurie gotų istoriją pradeda 238 metų Istrijos paėmimu, nieko nežinojo apie šiaurinę gotų istoriją ir pirmine gotų tėvyne nurodė „Skitiją prie Meotidės“. Vikingų sagose nėra jokių duomenų apie jų protėvių buvimą Vyslos aplinkoje, tačiau fiksuojami IV a. antrosios pusės gotų Hermanaricho karalystės įvykiai prie Juodosios jūros. Akivaizdu, kad vikingų istorinė atmintis išlaikė tai, kas buvo, ir nemini to, ko nebuvo – nebūtų Vyslos gotų vardų ir jų žygių.


Kalbant archeologine kalba, baltų kalbinėje erdvėje susikūrusi Vielbarko kultūra niekada nebuvo nagrinėjama bendrame vakarų baltų / aisčių kultūrų raidos kontekste. Tuo tarpu, kaip rodo šios knygos medžiaga, Vielbarko ir vakarų baltų pasaulyje vyko tapatūs virsmo procesai, kuriuos galima apibūdinti kaip migracijos pobūdį turinčią Didžiąją vakarų baltų plėtrą. Ji iš esmės pakeitė Rytų Baltijos kultūrinį žemėlapį, turėjo didelę įtaką formuojantis vakarų baltų gentims ir jų socialinei struktūrai, tiesiogiai įtraukė vakarų baltų pasaulį į Didžiojo tautų kraustymosi procesus.